Categories

Categories: "– Siųsti naudojant „Google“ įrankių juostą"

Monikos gyvenimas (3)

Po pamokų:
-Gal nori išsinuomoti filmą? – Paklausė manęs Džiu.
-Aš nieko prieš. Kokį? – Paklausiau.
-Gal kokį siaubo filmą? Jau senai žiūrėjom. – Pasiūlė ji.
-Gerai. – Sutikau.
-Tavo mama skambina. – Atkišo man telefoną Džiulė.
-Klausau. – Atsiliepiau.
-Monika, čia tu? – Paklausė mama.
-Taip, kodėl skambini į Džiulės numerį? – Pasiteiravau.
- Nes tavo telefonas išjungtas. Norėjau perspėti, kad šiandien negrįšiu, nes turiu reikalų. – Atsakė ji.
-Nieko tokio, pas mane nakvos Džiulė, mes žiūrėsim filmą. – Pasakiau.
-Na gerai, neišdykaukit. – Nusijuokė mama ir padėjo ragelį.
-Nieko nebus namie, tik mes dvi. – Pradžiuginau Džiulę.
-Tai puiku. Filmą jau turim, galim eiti pas tave. – Paragino mane Džiu ir mes paspartinom žingsnį.
Namuose:
-Palauk apačioje, atnešiu porą pagalvių, galėsim įsitaisyt salone. – Šyptelėjau ir užbėgau laiptais viršun.
-Gerai, aš įjungsiu DVD. – Atsakė Džiulė ir pasiėmė kompaktą.
Eidama žemyn numečiau pagalves ant sofos ir nubėgau į virtuvę.
-Kur eini? – paklausė Džiu.
-Tuoj, palauk. – Atsakiau.
-Greičiau, nemoku paleisti filmo. – Paragino mane.
-Staigmena – Sušukau rankose laikydama šampaną.
-O, nustebinai. – Atsakė Džiulė tiesdama ranką į taurę.
Aš išjungiau šviesą ir kartu su Džiule įsitaisiau sofoje. Filmas prasidėjo.
-Galėjom žiūrėt kitą filmą. – Suirzusi prakalbo Džiulė.
-Kodėl. – Paklausiau.
-Nes tau jis per baisus, kiekvienoj baisioj vietoj tu užsidengi akis. – Atsakė ji.
-Na jis todėl ir yra siaubo filmas, nes baisu. – Nusijuokiau.
-Tu juokinga. –Šyptelėjo man Džiulė ir nusisuko į televizorių.
-Dingo elektra. – Išsigandusi surikau.
-Nusiramink, ir pasakyk kur galiu rasti žvakę. – Bandė nuraminti mane Džiu.
-Neturim. Mums niekada jų nereikėjo. – Atsakiau ir pradėjau nervuotis.
-Kažkas beldžia į duris. – Pranešė ji.
-Čia tau ne filmas, nemeluok, aš neti.. – Nebaigiau sakyti, nes pati išgirdau beldimą.
„Mama, kodėl tu ne namie.“
-Eik pažiūrėk kas ten. – Paragino mane ji.
-Kodėl aš? – Paklausiau.
-Todėl, kad čia tavo namai, tad pirmyn. – Pastūmėjo mane durų link.
„Čia ne filmas, viskas gerai, aš saugi savo namuose.“
-Kas čia? – Paklausiau priėjusi prie durų.
-Nesakysiu. – Atsakė žmogus stovintis už durų.
Atidariau duris, supratusi, kad ten Robas, džiaugiausi, kad ten jis, o ne kažkas kitas.
-Ką tu padarei mano elektrai? – neįleisdama jo, paklausiau.
-Kodėl kaltini mane, jei nepastebėjai tai visoje gatvėje nėra elektros. – atsakė jis.
-Bet čia niekada taip nebūdavo. – Paprieštaravau.
-Gal koks žudikas maniakas siautėja ir atjungė elektrą visoj gatvėj. – nusijuokė jis.
-Visai nejuokinga, ypač pažiūrėjus siaubeką. – Sumurmėjau.
-Tai gal įleisi. – paklausė jis ir įėjo vidun tarsi aš bučiau sutikus.
-O Robai čia tu, mes jau išsigandom, kad kažkas kėsinasi į mūsų gyvybes. – Iš nuostabos šyptelėjo Džiulė.
-Nesitikėjau, kad taip manęs lauksit. – Atsakė Robas.
-O mes ir nelaukėm. – Sumurmėjau.
-Kažką sakei? – Atsisuko jis į mane.
-Amm.. Na mes neturime šviesos. – sumąsčiau greitą atsakymą.
-Aš turiu žiebtuvėlį. – Atsakė jis ir išsitraukė iš džinsų kišenės.
-Turbūt turi ir žolės? – Paklausiau norėdama jam ištampyti nervus.
-Taip, juk žinai. – visai ramiai atsakė jis.
-Galiu? – Paklausė Džiulė prieidama prie jo arčiau.
-Žinoma, Monika gal nori ir tu? – Pasiūlė, ir atrodo gana draugiškai.
-Manęs neapsvaiginsi. – Atsisakiau ir įsitaisiau sofoje.
-Moni pabandyk, ji tikrai gera, ne šienas, patikėk. – pūsdama dūmus pasiūlė Džiu.
-Gerai, tik kartą ir tik dėl to, kad siūlai tu o ne jis. – Atsakiau ir įtraukiau.
Po pirmo norėjosi dar ir dar. Aš užsivedžiau..Pasidarė linksma, mes pradėjome žaisti butelį iš nusirenginėjimų. Likau su apatiniu trikotažu ir kojinėmis. „ Kokia aš kvaila, pirma reikėjo nusiimti jas.“ Bet man nerūpėjo niekas, nei tai kad aš beveik nuoga, nei tai, kad nėra elektros ir ypač man buvo nusispjaut ant to, kad aš namuose su priešu, kuris man šiuo metu atrodo labai patrauklus.
-Tu gražus. – Pasakiau Robui ir svyruodama nuėjau pasiimti chalatą.
-Tu irgi, ypač taip apsirengusi, su kojinėmis. – Atsakė jis ir abu pradėjom juoktis kaip nesveiki.
Jis atsistojo ir priėjo šalia manęs, pradėjo glostyti mano plaukus ir kvėpavo man į kaklą. Man pasidarė karšta. Jis pradėjo mane bučiuoti.
Kažkada aš to laukiau iš Meto, bet dabar jis man neberūpėjo. Šalia manęs buvo mano priešas.
-Aš tavęs nekenčiu. – Pasakiau ir prisitraukiau jį arčiau.
-Žinau. – Atsakė jis. Ir nesiliovė bučiavęs man kaklą.
-Žmonės kur jūs? – išgirdau sąmonę atgaunančios Džiulės balsą.
-Ateinu. – Atsakiau ir atsitraukiau nuo Robo.
-Tu beveik nuoga. – vėl nesuvaldomai pradėjo kikenti Džiulė.
-Aš su kojinėm. – Atsakiau ir parodžiau koją.
-Ir su apatiniais. – Pareiškė ateinantis Robas.
-Ir su liemenėle. – Tada sustingau, nes per chalatą pajaučiau, kad aš be jos. „Kaip?“
Atsisukau į Robą, o jis šyptelėjo. „Koks greitas.“
-Tu važiuosi namo ar liksi? – paklausiau, nukreipdama temą.
-Nebijai? – paklausė jis ir numetė mano liemenėlę ant fotelio.
-Hmm.. – Nebežinojau ką atsakyti. Aš norėjau būti su juo, bet ne daugiau.
-Žodžiu jis lieka. – Įsiterpė Džiulė.
-Lieku, jei jūs nieko prieš. – Šyptelėjo.
-Ne, mums bus linksmiau, nors manau, kad tuoj užmigsiu. – Atsakė Džiulė ir atsigulė ant sofos.
-Džiule, eik į viršų, gali miegoti mano kambarį. – Pasiūliau.
-Einu tik pasiimsiu pagalvę. – Atsakė Džiu ir nupėdino laiptais į viršų.

Likome tik aš ir Robas, aš nežinojau ką su juo daryti. Man buvo baugu likti viename kambaryje ypač kai aš jau be liemenėlės.
Jis vėl priėjo prie manęs, pabučiavo pakėlė ir pradėjo eiti mamos kambario link. Šiek tiek išsigandau, bet negalėjau atsispirti jo bučiniams. Mes priėjome lovą ir jis užgulė mane, pabučiavo paskutinį kartą ir atsitraukė.
-Miegosiu ant sofos. – pasakė ir išėjo iš kambario.
„ Niekada negirdėjau apie tokius vaikinus, kurie tave apsvaigina, beveik nurengia, išbučiuoja, o tada pasako miegosiu ant sofos. Jis nuostabus, manau nebeturiu pagrindo jo nekęsti.“
Ryte:
-Moni kelkis, į mokyklą pavėluosim. – Man į ausį suriko Džiulė.
-Kokią dar mokyklą, šiandien šeštadienis. – Atsakiau su skaudančia galva.
-Koks dar šeštadienis, trečiadienis. – Atsakė ji tempdama mane iš lovos.
-Gerai gerai lipu. – Atsakiau, bandydama teisingai pastatyti kojas.
-Vilkis chalatą ir eik į dušą kol tavęs tokios nieks nepamatė. – Kaip mama liepė man Džiu.
-Einu mamyčiuke. - Nusijuokiau ir užlipau laiptais viršun.
Išsimaudžiau ir nulipau žemyn, Džiulė jau laukė manęs, o Robo niekur nebuvo matyt. Galvojau, kad jis bus pirmas kurį pamatysiu šiandien – klydau.
-Kur Robas? – Paklausiau, negalėdama daugiau tverti.
-Jis laukia mašinoje, paskubėk. – Atsakė Džiulė ir išsitempė mane laukan.
Išėjusi pamačiau jo mašiną ir nudžiugau. „Jis čia. Jis neišėjo.“
-Lipam. – pasakė Džiu ir atidarė galines dureles.
-Ką sakysim dėl nepadarytų namų darbų? – Paklausiau.
-Aš tai sutvarkysiu. – Atsakė Robas.
-Kas atsitiko? Kodėl toks be nuotaikos? – Paklausiau.
-Jis visą rytą toks, beveik nešneka. – Vietoj Robo atsakė Džiulė.
„Kai jo tokia nuotaika, viskas kas buvo vakar dabar atrodo kaip žolės sukelta iliuzija.“
Greitai atvažiavome į mokyklą, aš išlipau ir nieko nepasakiusi nuėjau į dailę. Piešiau kažką ko neįmanoma paaiškinti – tai buvo mano jausmai Robui, aš jo nemyliu, bet jis kaip magnetas traukia mane. Gavau 10 už menišką kūrinį, bet tas dešimtukas manęs nedžiugino, aš norėjau suprasti kas darosi su Robu.

Monikos gyvenimas (2)

Ryte:
-Valgysi? – Pasiteiravo mama.
- Ne, turiu eiti, atsirado nuotaikos iškrėsti kokią šunybę. – Šyptelėjau ir išėjau pro duris.
-Tu niekada nepasikeisi. – Išgirdau tolstančius mamos žodžius.
„Taip, tai tiesa“ – Nusišypsojau pati sau. Ir atsisukusi į gatvę pamačiau džipą iš kurio sklido tranki muzika. Jis važiavo link mokyklos. „ Tai tikrai ne mokytojas .“
Apie nieką negalvodama nuėjau į mokyklą.
Mokykloje:
-Labas Tomai! – Surikau, nes daugiau nieko pažįstamo nemačiau šiam skruzdėlyne.
-Sveika, žinai kas atsitiko? – Jis manęs paklausė.
-Negi čia nėra dienos be muštynių? – Atšoviau savo įprastą atsakymą į tokius klausimus.
-Ne, šį kartą tu neteisi. – Nusišypsojo Tomas.
„Aš neteisi? Kas dar tokio gali nutikti šioje mokykloje ko aš nežinau?..“
-Eime. – Paragino mane Tomas, pakeliui į kažkur sutikome ir Metą su Džiule.
Nuėjome prie gatvės, kur stovėjo tas juodas džipas. Iš jo vis dar sklido muzika, o visi aplinkui bandė suprasti kas vyksta.
Staiga iš mokyklos išėjo direktorius ir pasiruošė paskelbti pranešimą.
Sucypė mikrofonas ir Ponas Haris pradėjo savo kalbą:
-Sveiki mano mielieji mokiniai, Noriu jums paskelbti puikią žinią. – Pradėjo direktorius ir muzika mašinoje staiga nutilo.
Atsisukau pažiūrėti, iš jos išlipo kažkoks vaikinas, aš jo niekada nebuvau mačiusi, bet manau, kad dar norėsiu jį pamatyti. Jis buvo tamsių plaukų ir gražiai apsirengęs, daugiau nieko nemačiau, nes jis buvo atsukęs man nugarą ir ėjo link Hario. „ Dabar tai tikrai nieko nesuprantu..“
-Prašau tylos. – Vėl pasigirdo Hario balsas.
-Norėjau jums pranešti, kad turime naujoką ir jis ne šiaip paprastas naujokas jis bus mokyklos prezidentas. Manau teisingai supratote, kad šiais metais rinkimų nebus. Robo turėsite klausyti lygiai taip pat kaip ir manęs.
„Kiek žmonių svajojo tapti mokyklos prezidentu, o tapo būtent jis?“
-Tomai, pasakyk Džiulei ir Metui, kad aš nuėjau pas Harį. – Paprašiau ir nubėgau paskui direktorių.
-Hari!!! – Sušukau, jam dar nespėjus įeiti į mokyklą.
-Mano kabinete. – Ramiai atsakė ir ėjo toliau.
-Kas jis toks ir kodėl jis naujasis prezidentas?? – Pasiteiravau pakankamai ramiai nors norėjau rėkti.
-Jis to vertas. – Atsakė Haris.
-Jis naujokas, Tu bent įsivaizduoji kiek mokinių norėjo šio posto? – Paklausiau nesitvardydama.
-Nuo kada tau parūpo kiti? – Susimąstęs pažvelgė į mane Haris.
-O nuo kada tu prezidentais skelbi naujokus? – Pasipiktinau.
-Tau ir visiems kitiems tai išeis tik į naudą. – Atsakė jis.
-Man? – Paklausiau.
-Taip, nuo šiol jis su tavimi sėdės per matematiką, kad nedarytum kvailysčių.- Piktai pažvelgė į mane. Tuo metu Robas įžengė į kabinetą. „ O jis visai gražus, bet jis bandys mane sutramdyt, o tai blogai.“
-Kaip džiaugiuosi, kad man šiandien nėra matematikos.- Pasakiau pasišaipydama ir eidama trenkiau jam alkūne.
Už durų manęs jau laukė Džiu, Tomas ir Metas. Jie visi žiūrėjo į mane tarsi aš būčiau padarius nusikaltimą.
-Nežiūrėkit taip į mane, einam į biologiją. – Paraginau.
-Tu jį pažįsti, na tą Robą? – Paklausė manęs Džiulė.
-Tiek pat kiek ir tu jį. – Atsakiau.
-Kodėl tu tokia suirzusi? – Pasiteiravo Tomas.
-Blogiau ir būti negali, Tas daunas sėdės su manim per matematiką, kad neišsidirbinėčiau. – Atšoviau.
-Nepavydžiu, pastaruoju metu tau nelabai sekasi..Bet juk ne pasaulio pabaiga. – Bandė mane paguosti Džiulė.
-Geriau jau pasaulio pabaiga, nei sėdėti tu prezidentu. – Atkirtau.
Skambutis
-Paskubėkim, aš pasiruošiau pamokai. – Pasakė Džiulė ir paspartino žingsnį.
-Skubu – pasakiau pasivydama ją.
Pamokoje:
-Monika prie lentos. – Griežtai pasakė biologijos mokytojas.
-Aš norėčiau prie lentos vietoj jos. – Įsiterpė Džiulė ir mirktelėjo man.
„ Ačiū tau. Tu išgelbėjai mane. Šiuo metu kaip niekada nenoriu eiti pas Harį, ypač kai ten gali būti Robas.“
-Ačiū. – Sušnabždėjau eidama į savo vietą. O ji linktelėjo ir pradėjo pasakoti puikiai išmoktą pamoką.
Praėjo visos pamokos, o aš negalėjau liautis galvojusi apie tą naujoką, kuris žada sutrukdyti mano kvailystėms per matematiką.
Grįžau namo, nieko nebuvo, visą dieną prasėdėjau prie kompiuterio. Bandžiau nuvyti savo kvailas mintis šalin. „ Rytoj vėl matematika. Neišgyvensiu iki trečios pamokos.“
-Monika, aš namie. – Sušuko mama apačioje.
-Gali net nesakyt, nes tavo grįžimą į namus išgirsta turbūt ir kaimynai. – Atsakiau.
-Aš turiu tau gerą žinią. – Sudomino mane ji.
-Kokią? – Leisdamasi laiptais žemyn, paklausiau.
-Savaitgalį praleisi su tėčiu ir jo sužadėtine. – Atsakė ji.
-Ką?? Čia tau gera žinia? Tu juk žinai, kad aš jos nekenčiu. – Atsakiau.
-Bet tu turi pabūti su tėvu. – Pasakė mama.
-Man neįdomu ko jam reikia, aš pas jį nevažiuosiu ir taškas. – Atsakiau eidama atgal į savo kambarį.
Nuėjau į dušą ir miegot tikėdamasi, kad rytoj bus pasaulio pabaiga ir aš nenueisiu į mokyklą, ir tuo labiau nevažiuosiu susitikt su tėvu.
Ryte:
-Mama, galiu šiandien neit į mokyklą? – Paklausiau vos atsikėlusi.
-Ne negali, tai privaloma ypač kai tau viskas gerai. – Atsakė ji.
„Ji mane žudo!!!“
-Einu į mokyklą, gal pakliūsiu po mašina. – Sumurmėjau.
-Nekalbėk taip. Neik gatve ir viskas bus gerai. – Susirūpino ji.
Žinodama, kad tokiu metu čia mažai kas važinėja, specialiai ėjau vidury gatvės, gal man pasiseks. Ir tada išgirdau muziką, ji man buvo kažkur girdėta. Aš sustojau, o muzika artėjo.
-O ne!!! – Sušukau supratusi, kad ten Robas.
Atsisukau, o jo mašina jau stovėjo priešais mane. „Nekenčiu tavęs“
-Gal pavežti? – išgirdau jo balsą, kai jis sumažino garsą.
-Su tavim tikrai nevažiuosiu, jau geriau būtum mane partrenkęs. – Atsakiau susiraukusi.
-Kaip nori. – Pasigarsino muziką ir nuvažiavo.
Aš pasitraukiau į šaligatvį nenorėdama sulaukti daugiau netikėtumų.
Mokykloje:
-Labas Džiule, kur padėjai savo vaikiną? – Paklausiau.
-Jis susirgo, tik peršalo man atrodo, sakė kelias dienas pabus namie. – Perspėjo ji mane.
-Košmaras, dabar matematiką turėsiu iškęsti viena. – Pasiskundžiau.
-Nemanau, kad jis pirmą dieną tau sutrukdys, pirma jam tave reiks perprasti. – Paguodė mane Džiulė.
-Tikiuosi. – Tyliai atsakiau.
Atsėdėjau geografijoje galvodama kaip jam pasipriešinti. „ Šią savaitę galvoju daugiau, nei per visą savo gyvenimą.“
Skambutis „ Pirmą kartą taip nelaukiau skambučio. Košmaras prasideda.“
-Moni, viskas bus ok, nusiramink. – Uždėjo ranką man ant peties Džiulė.
-Žinau, aš iškelsiu sceną ir jis nieko nepadarys. – Ryžtingai atsakiau.
„Kodėl aš taip pasakiau, aš dar nieko nesugalvojau, bet dabar teks ką nors sumąstyti..“
-Einu į klasę, reikia pasiruošti. – Nusišypsojau Džiulei ir pasukau link kabineto.
-Sėkmės. – Suriko ji, kol dar buvau netoli. Linktelėjau „ Man pavyks.“
Atėjau į klasę kol pamoka dar nebuvo prasidėjusi. Atsistojau prie lentos ir pradėjau rašyti, bet mano ranką sustabdė Robas.
-Ką tu darai? – Truktelėjau savo ranką.
-Bandau tave išgelbėti . – Atsakė jis.
-Nejaugi, nuo ko? – Paklausiau.
-Nuo išmetimo iš mokyklos – Atsakė Robas.
-Jis manęs neišmes. – Atsakiau.
-Bet aš galiu. – Nusišypsojo ir atsisėdo į mano vietą.
-Ten mano vieta. – Sušukau.
- Aš galiu pasislinkti. – Jis vėl nusišypsojo.
Atėjo mokytoja ir aš vėl norėjau pradėti išsidirbinėti, bet Robas uždėjo ranką man ant kojos. „Kas čia dabar? Jis bando mane sustabdyti ar priekabiauja?“
-Nelysk. – Liepiau jam ir trenkiau pieštuku jam į ranką. „Turėjo skaudėti, jis buvo ką tik nudrožtas.“
-Gal skauda. – Tyliai atsakė jis ir nestipriai spyrė man.
-Jis mane spardo. – Garsiai pasakiau norėdama atkreipti mokytojos dėmesį, tačiau ji net neatsisuko.
-Man skauda. – Pasakiau dar kartą, manydama, kad ji neišgirdo, bet turbūt jei visiškai neįdomu kas vyksta.
-Melagė. – Sušnabždėjo Robas.
-Jei man liks mėlynė paduosiu tave į teismą už kūno žalojimą. – Atkirtau, o jis tik nusijuokė.
-Teismai man nebaisūs. – Atsakė ir pradėjo rašyti uždavinį.
„Teismai jam nebaisūs? Taip atrodo, kad jis dažnai juose lankosi, darosi baisu su juo sėdėti, ką aš žinau gal jis ruošiasi mane nužudyti.“
Po pamokos nusprendžiau pasekti Robą. „Gal jis nėra toks geras, kokiu jį laiko Haris.“
„Dabar ilgoji pertrauka, turiu daug laiko, gal dar spėsiu susitikti ir su Džiule.“
Sekiau Robą iki lauko, tada prie jo prisijungė dar keli vaikinai ir jie visi nuėjo už mokyklos teritorijos. Priėjau arčiau, bet taip, kad manęs nematytų ir tada nepatikėjau savo akimis – mokyklos prezidentas rūkė žolę pamokų metu. „ Pati nesilaikau taisyklių, bet šito nepraleisiu.“ Išsitraukiau mobilųjį ir norėjau tai nufotografuoti , bet mano telefonas supipsėjo. „Velnias, išsikrovė.“
Be jokių įkalčių grižau į mokyklą ir nuėjau tiesiai į valgyklą, kol manęs dar nepradėjo ieškoti Džiulė.
-Kur buvai? – Susidomėjusi paklausė Džiulė.
-Vėliau papasakosiu. – Atsakiau.
-Kada? Po milijono metų? – Susiraukė Džiu.
-Ne..Sugalvojau, šiandien ateik pas mane, viską papasakosiu. – Pasiūliau.
-Gerai. – Nedrąsiai atsakė ji.
-Ką papasakosi? Aš irgi norėčiau išgirsti. - Pasigirdo klausimas man už nugaros.
-Jei įdomu, ateik pas mane šiandien. – Atsakiau kažkam. Ir daugiau nesulaukiau nei žodžio.
Pas mane ateina tik artimiausi draugai, todėl buvau rami, kad ir kam pasiūliau užeiti.
-Matau jau puikiai su juo sutari. – Nusišypsojo Džiulė.
-Su kuo? – Paklausiau.
-Tu ką tik pasiūlei Robui ateiti pas tave, ir manau jis taip ir padarys. – Atsakė ji.
-Ne, ne, ne.. Aš tikrai to nepadariau. Kodėl nesakei, kad ten jis? – Pradėjau nervuotis.
-Aš tik pamaniau.. – Nutilo ji.
-Aš nežinojau, kad ten jis, ką daryt? Ir dar mama prie jo prikibs, pasiūlys atvažiuot dar kartą, aš išprotėsiu. – Netvėriau savo kėdėje.
-Gal jis neateis. – Lyg meluodama pradėjo žaisti su savo nagais Džiu.
Atsistojau ir pradėjau eiti Robo link. „Aš tuo jam pasakysiu, kad tai buvo nesusipratimas.“
-Stok. – Sušukau. Jis atsisuko ir kklastingai nusišypsojo.
-Žinau, kad sekei mane. – Nustebino mane kai priėjau arčiau.
-Nesekiau, kažką supainiojai. – Bandžiau meluoti, bet jis pastebėjo.
-Mačiau, kad ten buvai tu. – Atsakė.
-Koks skirtumas. Ir tu nekviečiamas šiandien. – Pridūriau.
-Tu jau pakvietei. Pakvietimų nieks neatsiima. – Šyptelėjo.
-Aš atsiimu. Bet tu neateisi? – Susirūpinusi paklausiau.
-Nesakysiu. – Atsakė jis.
Aš apsisukau ir grįžau pas Džiulę.
-Džiule, liko dvi pamokos, tada iškart einam pas mane ir jokių bet. – Pasakiau jai.
-Kodėl? – Paklausė ji.
-Tiesiog nenoriu susitikti su juo pusiaukelėje, prašau. – Paaiškinau.
-Na gerai, tam ir reikalingos draugės. – Mirktelėjo man Džiulė.

Monikos gyvenimas (1)

Pradėsiu rašyti savo istoriją. Ji gimė iš nieko. Bet parašyta jau daug, čia tik mažoji dalis. Kodėl tada rašau tiek mažai? Kad būtų įdomiau, o tie kuriems neįdomu neskaitytų toliau.

Rytas namuose:

 „ Ką apsirengti? Gal šitą? Ne, ne... Šitas megztukas puikiai tiks“ J
- Labas mama.- Pasisveikinau.
- Sveika brangioji. – Net nepažvelgdama į mane, atsakė mama.
- Šiandien negrįšiu. – Pasakiau aš.
- Kaip suprasti, kaip tu gali spręsti, neatsiklausus manęs? – Pakėlusi balsą, pagaliau atsisuko.
- O nors kartą tau išvis rūpėjo kur aš? Na jei jau taip nori sužinoti, tai šiąnakt noriu permiegoti su vaikinu. Iš jos reakcijos pasišaipiau aš.
- Ar tu bent girdi ką tu kalbi? Kiek tau metų, kad gali taip su manim elgtis? – persigandusi atšovė ji.
- Jei dar nežinai, prieš savaitę man sukako 16. Ir beje, aš vėluoju į mokyklą. – taip ir neatskleidusi kur busiu šiąnakt, išėjau iš namų.

Mokykloje:

Sveika Džiule – pasisveikinau.
- Labas Moni, matei kas ką tik įvyko? – Susidomėjusi paklausė Džiulė.
- Ne, juk žinai, kad man neįdomu kas ką sumušė, geriau paklausyk ką padariau aš – Šiek tiek pasigyriau.
- Iš kur tu visada žinai, kas įvyko? Na nesvarbu, pasakok. – Paragino mane ji.
- Pasakiau mamai, kad šiandien ruošiuosi permiegot su vaikinu, kaip ji pasiuto, dar eidama į mokyklą girdėjau jos rėkimą . Tačiau viena problemėlė: Aš negaliu dabar grįžt namo, man reikia kur nors pernakvot. – Papasakojau aš.
- Juk žinai, kad visada gali ateiti pas mane, nors iš tiesų niekada pas mane nebūnam. – kilstelėjo antakį Džiulė.
- O taip, ką suplanavai šiam vakarui? – Paklausiau.
- Patikėk bus linksma, pasikviesime visus gražuoliukus ir kelias panas, tik mes neturim ką padėt ant stalo. – Susirūpino.
- Dėl to nesirūpink, pasiėmiau šiek tiek iš mamos piniginės – Atsakiau
- Galiu paklausti kiek? – Susidomėjo.
- Ne tiek ir daug, 300£ - Pasakiau.
- Tiesiog puiku.. Ak tiesa pamiršau pasakyti.. – Jos sakinį nutraukė skambutis į pamoką.
- Pasakysi vėliau, turiu eiti. Susitiksim valgykloje. – Eidama nuo jos, atsakiau į nebaigtą sakinį.

„ Metas, jis toks.. Toks gražus. Įdomu ar jis kada nors pabučiuos mane, ar tik žiūrės į mane per matematiką?“

-Monika, prašau atnešti savo namų darbus, daugiau nekartosiu. – Pertraukė mano mintis mokytoja.

-Manau žinote, kad ten nieko nėra. – Pasišaipiau.

-Man jau įgriso jūsų įžūlumas, marš pas direktorių ir dar iškviesiu tėvus dėl jūsų elgesio.

-Ačiū už leidimą išeiti iš jūsų pamokos. – Nusišypsojau.

-Mon.. – Daugiau nebeišgirdau, nes tiesiog išlėkiau iš jos kabineto.

„Aš mėgstu ją paerzinti, o dabar dar klius ir tėvams. Kaip man šiandien sekasi.“

Pas direktorių:

-Monika, tu vienintelė mokinė, kurios vardą atsimenu ir pati turbūt žinai kodėl. – Pasakė ponas Haris.

-Dėl to, kad dažnai čia lankausi? – paklausiau.

-Dėl to, kad esi mano pusseserės dukra, Monika. – Nusišypsojo Haris.

-Ak taip, jau beveik pamiršau, reikia dažniau pas tave apsilankyti. – Pasišaipiau, kaip dažniausiai ir darau.

-Gana, tu kiekvieną dieną peržengi ribas, bet aš tau darau nuolaidas, nekviečiu tavo motinos, nes jai ir taip visko per daug, bet manau, kad taip nieko nebus. Štai, tegul tavo mama per savaitę ateina pas mane. – Padavė man iškvietimą į mokyklą ir parodė pirštu į duris.

-Gerai, perduosiu, tik kitame gyvenime. – Nusijuokiau, ir išmečiau lapelį į šiukšlių dėžę prie durų.

Valgykloje:

-Kiek aš galiu tavęs laukti? – Pasiteiravo Džiulė

-Tiek kiek reikės, aš pasiilgau pono Hario. – Nusišypsojau.

-Sekasi tau šiandien. – Nusišypsojo atgal.

-Žinau..Tu man norėjai kažką pasakyti, bet nespėjai, dabar turime laiko. – Pradėjau pokalbį apie kažką.

-Jo, na tai va...Metas pasiūlė man draugauti – Iš džiaugsmo sucypė Džiūlė. O mano pasaulis sugriuvo.

-Metas? Tu juk žinojai, kad jis man patinka, kodėl tu taip padarei? – Liepiau pasiaiškinti.

-Žinai ką Monika, ne visas pasaulis sukasi vien tik apie tave, ir ne aš taip pasielgiau, o jis, tas pats kuris į tave žiūri.. jau žiūrėjo per matematiką. Ir jei vis dar nori ateiti tai siūlyčiau susitaikyti su tuo, kad jis ten bus su manimi! – išklojo Džiulė.

-Aš ateisiu, yra daug šaunesnių už jį. – Atsakiau.

„ Ne, šaunesnių nėra, jis geriausias, bet kodėl Džiulė? To tikrai nesitikėjau. Aš turiu šansą sukelti jam pavydą šį vakarą.“

Prabėgo visos pamokos, sąsiuviniai tušti, ne todėl, kad norėjau paerzinti mokytoją, bet todėl, kad mano galva buvo tuščia, vienintelis dalykas apie kurį tada galvojau buvo Metas ir Džiulė. Kodėl ne Monika ir Metas. Ne viskas man šiandien sekasi..

-Džiule, turiu užbėgti namo, man reikia persirengti. Galėsi pati nupirkt viską?.- Paskelbiau jai, kad negalėsiu eiti kartu į parduotuvę, ji net nenutuokė, ką aš suplanavau jos vakarėliui.

Namuose:

„ Kaip gerai, kad mamos nėra namie, nežinau kaip būčiau prasmukusi. Manau, kad reikia apsirengti ką nors tokio „sexy“, kad mane pastebėtų visi taip pat ir Metas, aš tikrai jam sukelsiu pavydą.“

Trumpa juoda suknelė ir aukštakulniai, bus kaip tik ko man reikia.

Prie Džiulės namų:

-Moni! Mes keičiam planus. – Sušuko Džiulė bėgdama į mane.
-Kodėl? Kas nors atsitiko? – Paklausiau.
-Ne, viskas tiesiog puiku, Meto tėvų nėra namie, todėl eisim pas jį. – Paaiškino man Džiulė.

„ Nekenčiu tavęs, tu griauni mano puikų gyvenimą.“
-Moni, ko čia stovi, mums reikia eiti. – Tempdama už rankos sušuko Džiulė.

Meto namuose:

-Sveikos merginos, mes jūsų laukėm. – Nusišypsojo Metas.
-Labas. – Eidama link jo pasisveikino Džiulė.

„ Ahh, negaliu į tai žiūrėti, taip nesąžininga, jos vietoj turėčiau būti aš...“

-Monika, gal nori išgerti. – Pasiūlė Tomas, kurį labai retai matydavau.
-Taip, visai norėčiau. – Ryžtingai atsakiau.

Pažvelgiau į Metą, nusišypsojau ir pagriebusi Tomo ranką nuėjau išgerti.

„ Vakarėlis prasideda. Bus linksma, tik ne Džiulei.“

-Tomai, gal vėliau norėsi su manim pašokti? – Pasiūliau.
- Na jei taip nori. – Atsakė man Tomas.

Metas ir Džiulė taip pat pradėjo šokti, kaip tyčia prie pat mūsų. Aš pažvelgiau į jį ir jis nusišypsojo, ką tai galėjo reikšti? Turbūt nieko...

-Metai gal keičiamės? – Staiga išgirdau Tomo balsą.
-Tomai aš noriu su juo pašokti, negi nematai? – Pasipiktino Džiulė.
-Atleiskit miss pikčiurna. – Nusijuokė Tomas.

Pastebėjau, kad Metas kažką sušnabždėjo Džiulei ir jos atsakymas pasikeitė.

-Tai pašoksi su manimi? – Pažvelgė į Džiulę Tomas.
-Jau šoku,  nematai? – Atsakė ji. Ir apsikabino Tomo kaklą, pamačiusi, kad Metas apkabino mane.

„Kaip senai aš šito laukiau, galėčiau su juo šokti visą naktį.“

-Gal einam dar išgerti? – Pasiūliau.
-Pažiūrėk į save, tu visiškai girta, einam palydėsiu tave į kambarį, tau reikia išsimiegoti. – Paėmė mane už rankos ir nuvedė kambario link.

Rytas :

Pabudau, nuo siurblio triukšmo. Skaudėjo galvą ir atrodžiau baisiai. Nusileidau į apačią ir pamačiau, kad mes tik keturi: Metas, Tomas, Džiulė ir aš.

-Kur kiti? – Paklausiau.
-Vakar visi išėjo namo, likote tik jūs. – atsakė Metas.
-Kur jūs visi miegojot?- paklausiau.
-Aš su Metu miegojau jo tėvų kambary. – Įsiterpė Džiulė norėdama pasigirti, ir pabučiavo Metą į skruostą.
- Tipo man įdomu, o aš miegojau viena. – Atsakiau.
- Ahh, man jau nusibodo tavo pavydo scenos, tu turi viską ko nori, bet Meto negausi, jis mano. – Suburbuliavo Džiulė.
- O man nusibodo, kad tu viską iš manęs nori pavogti. – Surikau.
- Ramiau merginos. – Bandė nuraminti mus Metas.
- Aš rami. – Apsisukau ir išėjau į vidinį kiemą.

Paskui mane atėjo ir Metas. „ To tai nesitikėjau.“

-Kodėl tu čia atėjai? – Paklausiau.
-Čia mano namai, jei nepamiršai. – Nusijuokė jis.
-Aš nepamiršau, tiesiog.. Negaliu nieko prisiminti, kai tu taip žiūri. – Nusišypsojau.
-Monika, tu juk žinai, kad tarp mūsų nieko negali būti. – nuleido galvą Metas.
-Kodėl? – Paklausiau.
-Nes aš draugauju su Džiule.- Atsakė jis.
- Visur ta Džiulė.. – Pasipiktinau.
-Taip, ji mano mergina ir tu nieko nepakeisi. – Atšovė ir nuėjo pas kitus.

Susirinkau daiktus ir ruošiausi eiti namo, tačiau mane sustabdė Džiulė.

-Palauk! – Sušuko.
-Ko dar nežinau? – Supykusi atsakiau.
-Aš tik norėjau atsiprašyti..Atleisk, kad aš tokia..Na pati žinai. – Pradėjo Džiulė.
-Bet ar bent žinai, kaip tu mane skaudini? Jei atėmei Metą, bent tu pasilik. – Atsakiau.
-Aš tikrai nenoriu, kad tu pyktum, bet noriu būt su Metu, atleisk. – Atsiprašė ji.
-Gerai, mes vis dar draugės. – Bandžiau nusišypsoti, bet nelabai pavyko.

Džiulė norėjo mane apkabinti, bet aš išėjau. Man ir taip visko per daug.

Namuose:

-Monika, tuoj pat pasiaiškint. – Sustaugė mama.
-Permiegojau su šešiais vaikinais, todėl  einu į vonią. – Sušukau iš savo kambario.
-Monika!? – Suriko ji.
-Juokauju, man bloga nuotaika – netrukdyk. – Atsakiau.

Eidama į vonią ant rankos pamačiau užrašą, tai buvo Meto numeris ir vardas.

„Tikiuosi, kad tai nėra Džiulės išdaiga. Nesvarbu vis tiek neskambinsiu, man pakako jo žodžių ryte.“

Aš nusiploviau jo numerį (įdomu ar jis tikrai buvo jo).

-Mama! Kur mano kompiuteris!? – Supykau.
-Tu jo negausi ir tau namų areštas! – Kaip tikra ragana atrėžė ji.
- Tu juk nesitiki, kad aš laikysiuosi tavo taisyklių! – Atšoviau ir užtrenkiau kambario duris.

-Dar turiu telefoną. – Sušnabždėjau paguosdama save.
-Ir tuoj pat atnešk man savo mobilųjį! – Lyg išgirdusi ką aš pasakiau, pareiškė ji.
-Aš mieliau išmesiu jį, negu tau atiduosiu! – Sušukau.

Staiga ji pravėrė mano duris ir atėmė telefoną. Paskutinis dalykas  kurį mačiau prieš nusisukdama, tai kaip ji sulaužė mano SIM kortelę.
-Ką tu padarei?? – surikau.
-Padariau tai ką reikia ir šį kartą tu man nepaprieštarausi. – Atsakė ji į mano riksmus.
- Ir be to tai yra tavo bausmė už vagystę. – Patikslino mama.
-Kokia dar va... – Ir tada prisiminiau, kiek paėmiau iš jos piniginės, maniau, kad nepastebės.

Taip praėjo visas savaitgalis: barniai su mama, jokių draugų, jokio telefono ir kompiuterio. Tai beprotystė.

Mokykloje:

-Sveika..Tu vis dar pyksti, aš tikrai apgailestauju.. – Prišoko prie manęs Džiulė.
-Kodėl tu taip manai? – Net nepasisveikinusi paklausiau.
- Tiesiog, tu man nerašei visą savaitgalį.. – Nuliūdusi pareiškė ji.
-Tai ne tavo kaltė, mama atėmė kompiuterį ir mobilųjį ir negana to dar sulaužė kortelę.
-Gera žinot, kad ant manęs nepyksti, beje gal galėsi pasakyt Metui, kad po pamokos ateitų į valgyklą? Aš jo šiandien nemačiau ir kaip kvaiša pamiršau paprašyti jo numerio. – Paprašė Džiulė.

„ Ji neturi Meto numerio??..Kokia aš kvaila, jis tikrai man paliko savo numarį, o aš nepatikėjau.“

Matematikos pamoka:

Aš atsisėdau šalia Meto, man reikėjo su juo pasikalbėti.

-Labas Metai. – Pasisveikinau.
-Sveika, keista, kad po visos tos velniavos tu vis dar su manim šneki. – Nusišypsojo jis.
-Džiulė.. Na ji prašė perduoti, kad po pamokos nueitum į valgyklą ir be to jai reikia tavo numerio. – Nusijuokiau ir jau stojausi grįžti į savo vietą, bet jis mane sulaikė.
-Juk pati galėjai jai duoti. – Nusijuokė atgal.
-Aš jį ištryniau. – Tyliai pasakiau ir parodžiau savo ranką.

Pamoka praėjo be mano išsišokimų, gal todėl, kad sėdėjau šalia Meto ir nenorėjau visko sugadinti. Mes su Metu nuėjome į valgyklą, kur mūsų laukė Džiulė.

-Labas. – Pribėgo Džiulė ir pabučiavo Metą. To ir reikėjo tikėtis..
-Labas Džiu. – Pasisveikino su ja Metas.
-Labas Džiu? – paklausiau įsiterpdama į jų burkavimus.
-Džiu yra jos nauja pravardė. – Atsakė Metas ir vėl nusišypsojo savo kerinčia šypsena.
-Aš noriu ledų. – Pasakiau pirmą sakinį, kuris šovė į galvą, kad daugiau jų nematyčiau, ir nuėjau.

Nusipirkau ledų  ir atsisėdau ant palangės, žiūrėjau į kažką, nieko konkretaus.

-Ištirps ledai. – Išgirdau kažkieno balsą ir atsisukau, tai buvo Metas.
-Aš jų nenoriu, o tu gal mane seki? – Pasiteiravau.
-Sakei, kad nori, kai buvai su mumis. – Susimąstė jis ir atėmė iš manęs ledus.
-Vagis! – Apšaukiau jį ir pradėjau juoktis, žiūrėdama kaip jis bėga.

„Jis taip ir neatsakė į mano pagrindinį klausimą, kodėl jis mane seka.“

Po pamokų:

-Gal aš jus abi palydėsiu? – Staiga paklausė Metas.
-Kodėl gi ne. – Atsakė  Džiu.

Man pasisekė, aš gyvenau arčiausiai, todėl mažiau laiko matysiu juos kartu.

Namuose:

-Mama, aš namie, gal galėčiau atgauti savo mobilų? - Pasiteiravau, bandydama nepakelti balso.
-Taip jis tavo kambaryje, taip pat ir kompiuteris. –Atsakė ramiu balsu.
-Tau viskas gerai? Kodėl tavo nuomonė taip staiga pasikeitė? – paklausiau.
-Nauja kortelė taip pat ten guli. – Neatsakė į mano užduotą klausimą.

„Koks skirtumas, telefoną turiu, kompiuterį turiu, kaip ir viskas gerai, tik nieko nesuprantu..“

Atsegiau kuprinę ir pirmą kartą nusprendžiau sąžiningai padaryti matematikos namų darbus. Tačiau mano planus sugriovė ir vėl METO NUMERIS.

„Jo numeris turbūt persekioja mane.“

Ilgai galvojau ar parašyti jam sms ir parašiau:
|| Labas, net neįsivaizduoju ką tu sugalvojai, bet kodėl tu taip darai? Ji mano draugė, bent jau taip manau. Ir be to tu sakei, kad tarp mūsų nieko negali būti..||

Tada pasigailėjau, kad pasinaudojau jo numeriu, jeigu tai sužinos Džiulė? Bet juk nieko „tokio“ neparašiau.
Viskas ok.
Suskambėjo telefonas – SMS:

||Aš nieko blogo tikrai nesugalvojau, o tai ką pasakiau tada..Man taip reikėjo. Džiulė nieko nesužinos, na žinomai jei tu jai nepasakysi. ; )||

Pamačiusi šypsenėlę, žinutės gale iš kart prisiminiau jo šypseną. Dėl jos galima numirti.

„Jei pasakyčiau, kad jis slapta rašinėja man, ji su juo turbūt išsiskirtų, bet tuo pačiu ji nekęstų ir manęs. Paliksiu viską taip kaip yra. Jis man tik draugas, tik draugas...“ Mano skruostu nubėgo ašara. „ Aš neturėčiau dėl jo verkti..“

Visą likusį vakarą daugiau jokio pranešimo iš Meto „ taip dar geriau, laikas man jį pamiršti... įsirėžk tai į galvą -  jis Džiulės.“

-Monika, būk gera nors šiandien eik miegoti laiku. – Paprašė mama.
-Tik leisk nusiprausti ir eisiu. –Atsakiau, nes nebeturėjau jėgų su ja pyktis.

Tiesiog..

Žinau, kad dauguma, kas čia apsilankys, (jeigu išvis čia kas nors apsilankys) manęs nepažįsta arba tiesiog nežino, kad pažįsta.
Mano vienintelis noras kuriant šitą blogą buvo toks:
Noriu, kad kas nors perskaitytų tai, ką sukūriau.
Galbūt taip ir bus. Kritikos gali būti kalnai, nes vis tiek jūs manęs nepažįstat, aš jūsų, tai kokia problema? - Jokios.
Man reikia sužinoti tai ką kiti iš tiesų mano apie tai, nes tai ką sako pažįstami ne visada yra tiesa. Jie tiesiog nori, kad būčiau linksma ir galvočiau - Taip, aš tikrai gražiai kuriu.