Monikos gyvenimas (3)

Po pamokų:
-Gal nori išsinuomoti filmą? – Paklausė manęs Džiu.
-Aš nieko prieš. Kokį? – Paklausiau.
-Gal kokį siaubo filmą? Jau senai žiūrėjom. – Pasiūlė ji.
-Gerai. – Sutikau.
-Tavo mama skambina. – Atkišo man telefoną Džiulė.
-Klausau. – Atsiliepiau.
-Monika, čia tu? – Paklausė mama.
-Taip, kodėl skambini į Džiulės numerį? – Pasiteiravau.
- Nes tavo telefonas išjungtas. Norėjau perspėti, kad šiandien negrįšiu, nes turiu reikalų. – Atsakė ji.
-Nieko tokio, pas mane nakvos Džiulė, mes žiūrėsim filmą. – Pasakiau.
-Na gerai, neišdykaukit. – Nusijuokė mama ir padėjo ragelį.
-Nieko nebus namie, tik mes dvi. – Pradžiuginau Džiulę.
-Tai puiku. Filmą jau turim, galim eiti pas tave. – Paragino mane Džiu ir mes paspartinom žingsnį.
Namuose:
-Palauk apačioje, atnešiu porą pagalvių, galėsim įsitaisyt salone. – Šyptelėjau ir užbėgau laiptais viršun.
-Gerai, aš įjungsiu DVD. – Atsakė Džiulė ir pasiėmė kompaktą.
Eidama žemyn numečiau pagalves ant sofos ir nubėgau į virtuvę.
-Kur eini? – paklausė Džiu.
-Tuoj, palauk. – Atsakiau.
-Greičiau, nemoku paleisti filmo. – Paragino mane.
-Staigmena – Sušukau rankose laikydama šampaną.
-O, nustebinai. – Atsakė Džiulė tiesdama ranką į taurę.
Aš išjungiau šviesą ir kartu su Džiule įsitaisiau sofoje. Filmas prasidėjo.
-Galėjom žiūrėt kitą filmą. – Suirzusi prakalbo Džiulė.
-Kodėl. – Paklausiau.
-Nes tau jis per baisus, kiekvienoj baisioj vietoj tu užsidengi akis. – Atsakė ji.
-Na jis todėl ir yra siaubo filmas, nes baisu. – Nusijuokiau.
-Tu juokinga. –Šyptelėjo man Džiulė ir nusisuko į televizorių.
-Dingo elektra. – Išsigandusi surikau.
-Nusiramink, ir pasakyk kur galiu rasti žvakę. – Bandė nuraminti mane Džiu.
-Neturim. Mums niekada jų nereikėjo. – Atsakiau ir pradėjau nervuotis.
-Kažkas beldžia į duris. – Pranešė ji.
-Čia tau ne filmas, nemeluok, aš neti.. – Nebaigiau sakyti, nes pati išgirdau beldimą.
„Mama, kodėl tu ne namie.“
-Eik pažiūrėk kas ten. – Paragino mane ji.
-Kodėl aš? – Paklausiau.
-Todėl, kad čia tavo namai, tad pirmyn. – Pastūmėjo mane durų link.
„Čia ne filmas, viskas gerai, aš saugi savo namuose.“
-Kas čia? – Paklausiau priėjusi prie durų.
-Nesakysiu. – Atsakė žmogus stovintis už durų.
Atidariau duris, supratusi, kad ten Robas, džiaugiausi, kad ten jis, o ne kažkas kitas.
-Ką tu padarei mano elektrai? – neįleisdama jo, paklausiau.
-Kodėl kaltini mane, jei nepastebėjai tai visoje gatvėje nėra elektros. – atsakė jis.
-Bet čia niekada taip nebūdavo. – Paprieštaravau.
-Gal koks žudikas maniakas siautėja ir atjungė elektrą visoj gatvėj. – nusijuokė jis.
-Visai nejuokinga, ypač pažiūrėjus siaubeką. – Sumurmėjau.
-Tai gal įleisi. – paklausė jis ir įėjo vidun tarsi aš bučiau sutikus.
-O Robai čia tu, mes jau išsigandom, kad kažkas kėsinasi į mūsų gyvybes. – Iš nuostabos šyptelėjo Džiulė.
-Nesitikėjau, kad taip manęs lauksit. – Atsakė Robas.
-O mes ir nelaukėm. – Sumurmėjau.
-Kažką sakei? – Atsisuko jis į mane.
-Amm.. Na mes neturime šviesos. – sumąsčiau greitą atsakymą.
-Aš turiu žiebtuvėlį. – Atsakė jis ir išsitraukė iš džinsų kišenės.
-Turbūt turi ir žolės? – Paklausiau norėdama jam ištampyti nervus.
-Taip, juk žinai. – visai ramiai atsakė jis.
-Galiu? – Paklausė Džiulė prieidama prie jo arčiau.
-Žinoma, Monika gal nori ir tu? – Pasiūlė, ir atrodo gana draugiškai.
-Manęs neapsvaiginsi. – Atsisakiau ir įsitaisiau sofoje.
-Moni pabandyk, ji tikrai gera, ne šienas, patikėk. – pūsdama dūmus pasiūlė Džiu.
-Gerai, tik kartą ir tik dėl to, kad siūlai tu o ne jis. – Atsakiau ir įtraukiau.
Po pirmo norėjosi dar ir dar. Aš užsivedžiau..Pasidarė linksma, mes pradėjome žaisti butelį iš nusirenginėjimų. Likau su apatiniu trikotažu ir kojinėmis. „ Kokia aš kvaila, pirma reikėjo nusiimti jas.“ Bet man nerūpėjo niekas, nei tai kad aš beveik nuoga, nei tai, kad nėra elektros ir ypač man buvo nusispjaut ant to, kad aš namuose su priešu, kuris man šiuo metu atrodo labai patrauklus.
-Tu gražus. – Pasakiau Robui ir svyruodama nuėjau pasiimti chalatą.
-Tu irgi, ypač taip apsirengusi, su kojinėmis. – Atsakė jis ir abu pradėjom juoktis kaip nesveiki.
Jis atsistojo ir priėjo šalia manęs, pradėjo glostyti mano plaukus ir kvėpavo man į kaklą. Man pasidarė karšta. Jis pradėjo mane bučiuoti.
Kažkada aš to laukiau iš Meto, bet dabar jis man neberūpėjo. Šalia manęs buvo mano priešas.
-Aš tavęs nekenčiu. – Pasakiau ir prisitraukiau jį arčiau.
-Žinau. – Atsakė jis. Ir nesiliovė bučiavęs man kaklą.
-Žmonės kur jūs? – išgirdau sąmonę atgaunančios Džiulės balsą.
-Ateinu. – Atsakiau ir atsitraukiau nuo Robo.
-Tu beveik nuoga. – vėl nesuvaldomai pradėjo kikenti Džiulė.
-Aš su kojinėm. – Atsakiau ir parodžiau koją.
-Ir su apatiniais. – Pareiškė ateinantis Robas.
-Ir su liemenėle. – Tada sustingau, nes per chalatą pajaučiau, kad aš be jos. „Kaip?“
Atsisukau į Robą, o jis šyptelėjo. „Koks greitas.“
-Tu važiuosi namo ar liksi? – paklausiau, nukreipdama temą.
-Nebijai? – paklausė jis ir numetė mano liemenėlę ant fotelio.
-Hmm.. – Nebežinojau ką atsakyti. Aš norėjau būti su juo, bet ne daugiau.
-Žodžiu jis lieka. – Įsiterpė Džiulė.
-Lieku, jei jūs nieko prieš. – Šyptelėjo.
-Ne, mums bus linksmiau, nors manau, kad tuoj užmigsiu. – Atsakė Džiulė ir atsigulė ant sofos.
-Džiule, eik į viršų, gali miegoti mano kambarį. – Pasiūliau.
-Einu tik pasiimsiu pagalvę. – Atsakė Džiu ir nupėdino laiptais į viršų.

Likome tik aš ir Robas, aš nežinojau ką su juo daryti. Man buvo baugu likti viename kambaryje ypač kai aš jau be liemenėlės.
Jis vėl priėjo prie manęs, pabučiavo pakėlė ir pradėjo eiti mamos kambario link. Šiek tiek išsigandau, bet negalėjau atsispirti jo bučiniams. Mes priėjome lovą ir jis užgulė mane, pabučiavo paskutinį kartą ir atsitraukė.
-Miegosiu ant sofos. – pasakė ir išėjo iš kambario.
„ Niekada negirdėjau apie tokius vaikinus, kurie tave apsvaigina, beveik nurengia, išbučiuoja, o tada pasako miegosiu ant sofos. Jis nuostabus, manau nebeturiu pagrindo jo nekęsti.“
Ryte:
-Moni kelkis, į mokyklą pavėluosim. – Man į ausį suriko Džiulė.
-Kokią dar mokyklą, šiandien šeštadienis. – Atsakiau su skaudančia galva.
-Koks dar šeštadienis, trečiadienis. – Atsakė ji tempdama mane iš lovos.
-Gerai gerai lipu. – Atsakiau, bandydama teisingai pastatyti kojas.
-Vilkis chalatą ir eik į dušą kol tavęs tokios nieks nepamatė. – Kaip mama liepė man Džiu.
-Einu mamyčiuke. - Nusijuokiau ir užlipau laiptais viršun.
Išsimaudžiau ir nulipau žemyn, Džiulė jau laukė manęs, o Robo niekur nebuvo matyt. Galvojau, kad jis bus pirmas kurį pamatysiu šiandien – klydau.
-Kur Robas? – Paklausiau, negalėdama daugiau tverti.
-Jis laukia mašinoje, paskubėk. – Atsakė Džiulė ir išsitempė mane laukan.
Išėjusi pamačiau jo mašiną ir nudžiugau. „Jis čia. Jis neišėjo.“
-Lipam. – pasakė Džiu ir atidarė galines dureles.
-Ką sakysim dėl nepadarytų namų darbų? – Paklausiau.
-Aš tai sutvarkysiu. – Atsakė Robas.
-Kas atsitiko? Kodėl toks be nuotaikos? – Paklausiau.
-Jis visą rytą toks, beveik nešneka. – Vietoj Robo atsakė Džiulė.
„Kai jo tokia nuotaika, viskas kas buvo vakar dabar atrodo kaip žolės sukelta iliuzija.“
Greitai atvažiavome į mokyklą, aš išlipau ir nieko nepasakiusi nuėjau į dailę. Piešiau kažką ko neįmanoma paaiškinti – tai buvo mano jausmai Robui, aš jo nemyliu, bet jis kaip magnetas traukia mane. Gavau 10 už menišką kūrinį, bet tas dešimtukas manęs nedžiugino, aš norėjau suprasti kas darosi su Robu.