Monikos gyvenimas (2)

Ryte:
-Valgysi? – Pasiteiravo mama.
- Ne, turiu eiti, atsirado nuotaikos iškrėsti kokią šunybę. – Šyptelėjau ir išėjau pro duris.
-Tu niekada nepasikeisi. – Išgirdau tolstančius mamos žodžius.
„Taip, tai tiesa“ – Nusišypsojau pati sau. Ir atsisukusi į gatvę pamačiau džipą iš kurio sklido tranki muzika. Jis važiavo link mokyklos. „ Tai tikrai ne mokytojas .“
Apie nieką negalvodama nuėjau į mokyklą.
Mokykloje:
-Labas Tomai! – Surikau, nes daugiau nieko pažįstamo nemačiau šiam skruzdėlyne.
-Sveika, žinai kas atsitiko? – Jis manęs paklausė.
-Negi čia nėra dienos be muštynių? – Atšoviau savo įprastą atsakymą į tokius klausimus.
-Ne, šį kartą tu neteisi. – Nusišypsojo Tomas.
„Aš neteisi? Kas dar tokio gali nutikti šioje mokykloje ko aš nežinau?..“
-Eime. – Paragino mane Tomas, pakeliui į kažkur sutikome ir Metą su Džiule.
Nuėjome prie gatvės, kur stovėjo tas juodas džipas. Iš jo vis dar sklido muzika, o visi aplinkui bandė suprasti kas vyksta.
Staiga iš mokyklos išėjo direktorius ir pasiruošė paskelbti pranešimą.
Sucypė mikrofonas ir Ponas Haris pradėjo savo kalbą:
-Sveiki mano mielieji mokiniai, Noriu jums paskelbti puikią žinią. – Pradėjo direktorius ir muzika mašinoje staiga nutilo.
Atsisukau pažiūrėti, iš jos išlipo kažkoks vaikinas, aš jo niekada nebuvau mačiusi, bet manau, kad dar norėsiu jį pamatyti. Jis buvo tamsių plaukų ir gražiai apsirengęs, daugiau nieko nemačiau, nes jis buvo atsukęs man nugarą ir ėjo link Hario. „ Dabar tai tikrai nieko nesuprantu..“
-Prašau tylos. – Vėl pasigirdo Hario balsas.
-Norėjau jums pranešti, kad turime naujoką ir jis ne šiaip paprastas naujokas jis bus mokyklos prezidentas. Manau teisingai supratote, kad šiais metais rinkimų nebus. Robo turėsite klausyti lygiai taip pat kaip ir manęs.
„Kiek žmonių svajojo tapti mokyklos prezidentu, o tapo būtent jis?“
-Tomai, pasakyk Džiulei ir Metui, kad aš nuėjau pas Harį. – Paprašiau ir nubėgau paskui direktorių.
-Hari!!! – Sušukau, jam dar nespėjus įeiti į mokyklą.
-Mano kabinete. – Ramiai atsakė ir ėjo toliau.
-Kas jis toks ir kodėl jis naujasis prezidentas?? – Pasiteiravau pakankamai ramiai nors norėjau rėkti.
-Jis to vertas. – Atsakė Haris.
-Jis naujokas, Tu bent įsivaizduoji kiek mokinių norėjo šio posto? – Paklausiau nesitvardydama.
-Nuo kada tau parūpo kiti? – Susimąstęs pažvelgė į mane Haris.
-O nuo kada tu prezidentais skelbi naujokus? – Pasipiktinau.
-Tau ir visiems kitiems tai išeis tik į naudą. – Atsakė jis.
-Man? – Paklausiau.
-Taip, nuo šiol jis su tavimi sėdės per matematiką, kad nedarytum kvailysčių.- Piktai pažvelgė į mane. Tuo metu Robas įžengė į kabinetą. „ O jis visai gražus, bet jis bandys mane sutramdyt, o tai blogai.“
-Kaip džiaugiuosi, kad man šiandien nėra matematikos.- Pasakiau pasišaipydama ir eidama trenkiau jam alkūne.
Už durų manęs jau laukė Džiu, Tomas ir Metas. Jie visi žiūrėjo į mane tarsi aš būčiau padarius nusikaltimą.
-Nežiūrėkit taip į mane, einam į biologiją. – Paraginau.
-Tu jį pažįsti, na tą Robą? – Paklausė manęs Džiulė.
-Tiek pat kiek ir tu jį. – Atsakiau.
-Kodėl tu tokia suirzusi? – Pasiteiravo Tomas.
-Blogiau ir būti negali, Tas daunas sėdės su manim per matematiką, kad neišsidirbinėčiau. – Atšoviau.
-Nepavydžiu, pastaruoju metu tau nelabai sekasi..Bet juk ne pasaulio pabaiga. – Bandė mane paguosti Džiulė.
-Geriau jau pasaulio pabaiga, nei sėdėti tu prezidentu. – Atkirtau.
Skambutis
-Paskubėkim, aš pasiruošiau pamokai. – Pasakė Džiulė ir paspartino žingsnį.
-Skubu – pasakiau pasivydama ją.
Pamokoje:
-Monika prie lentos. – Griežtai pasakė biologijos mokytojas.
-Aš norėčiau prie lentos vietoj jos. – Įsiterpė Džiulė ir mirktelėjo man.
„ Ačiū tau. Tu išgelbėjai mane. Šiuo metu kaip niekada nenoriu eiti pas Harį, ypač kai ten gali būti Robas.“
-Ačiū. – Sušnabždėjau eidama į savo vietą. O ji linktelėjo ir pradėjo pasakoti puikiai išmoktą pamoką.
Praėjo visos pamokos, o aš negalėjau liautis galvojusi apie tą naujoką, kuris žada sutrukdyti mano kvailystėms per matematiką.
Grįžau namo, nieko nebuvo, visą dieną prasėdėjau prie kompiuterio. Bandžiau nuvyti savo kvailas mintis šalin. „ Rytoj vėl matematika. Neišgyvensiu iki trečios pamokos.“
-Monika, aš namie. – Sušuko mama apačioje.
-Gali net nesakyt, nes tavo grįžimą į namus išgirsta turbūt ir kaimynai. – Atsakiau.
-Aš turiu tau gerą žinią. – Sudomino mane ji.
-Kokią? – Leisdamasi laiptais žemyn, paklausiau.
-Savaitgalį praleisi su tėčiu ir jo sužadėtine. – Atsakė ji.
-Ką?? Čia tau gera žinia? Tu juk žinai, kad aš jos nekenčiu. – Atsakiau.
-Bet tu turi pabūti su tėvu. – Pasakė mama.
-Man neįdomu ko jam reikia, aš pas jį nevažiuosiu ir taškas. – Atsakiau eidama atgal į savo kambarį.
Nuėjau į dušą ir miegot tikėdamasi, kad rytoj bus pasaulio pabaiga ir aš nenueisiu į mokyklą, ir tuo labiau nevažiuosiu susitikt su tėvu.
Ryte:
-Mama, galiu šiandien neit į mokyklą? – Paklausiau vos atsikėlusi.
-Ne negali, tai privaloma ypač kai tau viskas gerai. – Atsakė ji.
„Ji mane žudo!!!“
-Einu į mokyklą, gal pakliūsiu po mašina. – Sumurmėjau.
-Nekalbėk taip. Neik gatve ir viskas bus gerai. – Susirūpino ji.
Žinodama, kad tokiu metu čia mažai kas važinėja, specialiai ėjau vidury gatvės, gal man pasiseks. Ir tada išgirdau muziką, ji man buvo kažkur girdėta. Aš sustojau, o muzika artėjo.
-O ne!!! – Sušukau supratusi, kad ten Robas.
Atsisukau, o jo mašina jau stovėjo priešais mane. „Nekenčiu tavęs“
-Gal pavežti? – išgirdau jo balsą, kai jis sumažino garsą.
-Su tavim tikrai nevažiuosiu, jau geriau būtum mane partrenkęs. – Atsakiau susiraukusi.
-Kaip nori. – Pasigarsino muziką ir nuvažiavo.
Aš pasitraukiau į šaligatvį nenorėdama sulaukti daugiau netikėtumų.
Mokykloje:
-Labas Džiule, kur padėjai savo vaikiną? – Paklausiau.
-Jis susirgo, tik peršalo man atrodo, sakė kelias dienas pabus namie. – Perspėjo ji mane.
-Košmaras, dabar matematiką turėsiu iškęsti viena. – Pasiskundžiau.
-Nemanau, kad jis pirmą dieną tau sutrukdys, pirma jam tave reiks perprasti. – Paguodė mane Džiulė.
-Tikiuosi. – Tyliai atsakiau.
Atsėdėjau geografijoje galvodama kaip jam pasipriešinti. „ Šią savaitę galvoju daugiau, nei per visą savo gyvenimą.“
Skambutis „ Pirmą kartą taip nelaukiau skambučio. Košmaras prasideda.“
-Moni, viskas bus ok, nusiramink. – Uždėjo ranką man ant peties Džiulė.
-Žinau, aš iškelsiu sceną ir jis nieko nepadarys. – Ryžtingai atsakiau.
„Kodėl aš taip pasakiau, aš dar nieko nesugalvojau, bet dabar teks ką nors sumąstyti..“
-Einu į klasę, reikia pasiruošti. – Nusišypsojau Džiulei ir pasukau link kabineto.
-Sėkmės. – Suriko ji, kol dar buvau netoli. Linktelėjau „ Man pavyks.“
Atėjau į klasę kol pamoka dar nebuvo prasidėjusi. Atsistojau prie lentos ir pradėjau rašyti, bet mano ranką sustabdė Robas.
-Ką tu darai? – Truktelėjau savo ranką.
-Bandau tave išgelbėti . – Atsakė jis.
-Nejaugi, nuo ko? – Paklausiau.
-Nuo išmetimo iš mokyklos – Atsakė Robas.
-Jis manęs neišmes. – Atsakiau.
-Bet aš galiu. – Nusišypsojo ir atsisėdo į mano vietą.
-Ten mano vieta. – Sušukau.
- Aš galiu pasislinkti. – Jis vėl nusišypsojo.
Atėjo mokytoja ir aš vėl norėjau pradėti išsidirbinėti, bet Robas uždėjo ranką man ant kojos. „Kas čia dabar? Jis bando mane sustabdyti ar priekabiauja?“
-Nelysk. – Liepiau jam ir trenkiau pieštuku jam į ranką. „Turėjo skaudėti, jis buvo ką tik nudrožtas.“
-Gal skauda. – Tyliai atsakė jis ir nestipriai spyrė man.
-Jis mane spardo. – Garsiai pasakiau norėdama atkreipti mokytojos dėmesį, tačiau ji net neatsisuko.
-Man skauda. – Pasakiau dar kartą, manydama, kad ji neišgirdo, bet turbūt jei visiškai neįdomu kas vyksta.
-Melagė. – Sušnabždėjo Robas.
-Jei man liks mėlynė paduosiu tave į teismą už kūno žalojimą. – Atkirtau, o jis tik nusijuokė.
-Teismai man nebaisūs. – Atsakė ir pradėjo rašyti uždavinį.
„Teismai jam nebaisūs? Taip atrodo, kad jis dažnai juose lankosi, darosi baisu su juo sėdėti, ką aš žinau gal jis ruošiasi mane nužudyti.“
Po pamokos nusprendžiau pasekti Robą. „Gal jis nėra toks geras, kokiu jį laiko Haris.“
„Dabar ilgoji pertrauka, turiu daug laiko, gal dar spėsiu susitikti ir su Džiule.“
Sekiau Robą iki lauko, tada prie jo prisijungė dar keli vaikinai ir jie visi nuėjo už mokyklos teritorijos. Priėjau arčiau, bet taip, kad manęs nematytų ir tada nepatikėjau savo akimis – mokyklos prezidentas rūkė žolę pamokų metu. „ Pati nesilaikau taisyklių, bet šito nepraleisiu.“ Išsitraukiau mobilųjį ir norėjau tai nufotografuoti , bet mano telefonas supipsėjo. „Velnias, išsikrovė.“
Be jokių įkalčių grižau į mokyklą ir nuėjau tiesiai į valgyklą, kol manęs dar nepradėjo ieškoti Džiulė.
-Kur buvai? – Susidomėjusi paklausė Džiulė.
-Vėliau papasakosiu. – Atsakiau.
-Kada? Po milijono metų? – Susiraukė Džiu.
-Ne..Sugalvojau, šiandien ateik pas mane, viską papasakosiu. – Pasiūliau.
-Gerai. – Nedrąsiai atsakė ji.
-Ką papasakosi? Aš irgi norėčiau išgirsti. - Pasigirdo klausimas man už nugaros.
-Jei įdomu, ateik pas mane šiandien. – Atsakiau kažkam. Ir daugiau nesulaukiau nei žodžio.
Pas mane ateina tik artimiausi draugai, todėl buvau rami, kad ir kam pasiūliau užeiti.
-Matau jau puikiai su juo sutari. – Nusišypsojo Džiulė.
-Su kuo? – Paklausiau.
-Tu ką tik pasiūlei Robui ateiti pas tave, ir manau jis taip ir padarys. – Atsakė ji.
-Ne, ne, ne.. Aš tikrai to nepadariau. Kodėl nesakei, kad ten jis? – Pradėjau nervuotis.
-Aš tik pamaniau.. – Nutilo ji.
-Aš nežinojau, kad ten jis, ką daryt? Ir dar mama prie jo prikibs, pasiūlys atvažiuot dar kartą, aš išprotėsiu. – Netvėriau savo kėdėje.
-Gal jis neateis. – Lyg meluodama pradėjo žaisti su savo nagais Džiu.
Atsistojau ir pradėjau eiti Robo link. „Aš tuo jam pasakysiu, kad tai buvo nesusipratimas.“
-Stok. – Sušukau. Jis atsisuko ir kklastingai nusišypsojo.
-Žinau, kad sekei mane. – Nustebino mane kai priėjau arčiau.
-Nesekiau, kažką supainiojai. – Bandžiau meluoti, bet jis pastebėjo.
-Mačiau, kad ten buvai tu. – Atsakė.
-Koks skirtumas. Ir tu nekviečiamas šiandien. – Pridūriau.
-Tu jau pakvietei. Pakvietimų nieks neatsiima. – Šyptelėjo.
-Aš atsiimu. Bet tu neateisi? – Susirūpinusi paklausiau.
-Nesakysiu. – Atsakė jis.
Aš apsisukau ir grįžau pas Džiulę.
-Džiule, liko dvi pamokos, tada iškart einam pas mane ir jokių bet. – Pasakiau jai.
-Kodėl? – Paklausė ji.
-Tiesiog nenoriu susitikti su juo pusiaukelėje, prašau. – Paaiškinau.
-Na gerai, tam ir reikalingos draugės. – Mirktelėjo man Džiulė.