Rytas namuose:
„ Ką apsirengti? Gal šitą? Ne, ne... Šitas megztukas puikiai tiks“ J
- Labas mama.- Pasisveikinau.
- Sveika brangioji. – Net nepažvelgdama į mane, atsakė mama.
- Šiandien negrįšiu. – Pasakiau aš.
- Kaip suprasti, kaip tu gali spręsti, neatsiklausus manęs? – Pakėlusi balsą, pagaliau atsisuko.
- O nors kartą tau išvis rūpėjo kur aš? Na jei jau taip nori sužinoti, tai šiąnakt noriu permiegoti su vaikinu. Iš jos reakcijos pasišaipiau aš.
- Ar tu bent girdi ką tu kalbi? Kiek tau metų, kad gali taip su manim elgtis? – persigandusi atšovė ji.
- Jei dar nežinai, prieš savaitę man sukako 16. Ir beje, aš vėluoju į mokyklą. – taip ir neatskleidusi kur busiu šiąnakt, išėjau iš namų.
- Labas mama.- Pasisveikinau.
- Sveika brangioji. – Net nepažvelgdama į mane, atsakė mama.
- Šiandien negrįšiu. – Pasakiau aš.
- Kaip suprasti, kaip tu gali spręsti, neatsiklausus manęs? – Pakėlusi balsą, pagaliau atsisuko.
- O nors kartą tau išvis rūpėjo kur aš? Na jei jau taip nori sužinoti, tai šiąnakt noriu permiegoti su vaikinu. Iš jos reakcijos pasišaipiau aš.
- Ar tu bent girdi ką tu kalbi? Kiek tau metų, kad gali taip su manim elgtis? – persigandusi atšovė ji.
- Jei dar nežinai, prieš savaitę man sukako 16. Ir beje, aš vėluoju į mokyklą. – taip ir neatskleidusi kur busiu šiąnakt, išėjau iš namų.
Mokykloje:
Sveika Džiule – pasisveikinau.
- Labas Moni, matei kas ką tik įvyko? – Susidomėjusi paklausė Džiulė.
- Ne, juk žinai, kad man neįdomu kas ką sumušė, geriau paklausyk ką padariau aš – Šiek tiek pasigyriau.
- Iš kur tu visada žinai, kas įvyko? Na nesvarbu, pasakok. – Paragino mane ji.
- Pasakiau mamai, kad šiandien ruošiuosi permiegot su vaikinu, kaip ji pasiuto, dar eidama į mokyklą girdėjau jos rėkimą . Tačiau viena problemėlė: Aš negaliu dabar grįžt namo, man reikia kur nors pernakvot. – Papasakojau aš.
- Juk žinai, kad visada gali ateiti pas mane, nors iš tiesų niekada pas mane nebūnam. – kilstelėjo antakį Džiulė.
- O taip, ką suplanavai šiam vakarui? – Paklausiau.
- Patikėk bus linksma, pasikviesime visus gražuoliukus ir kelias panas, tik mes neturim ką padėt ant stalo. – Susirūpino.
- Dėl to nesirūpink, pasiėmiau šiek tiek iš mamos piniginės – Atsakiau
- Galiu paklausti kiek? – Susidomėjo.
- Ne tiek ir daug, 300£ - Pasakiau.
- Tiesiog puiku.. Ak tiesa pamiršau pasakyti.. – Jos sakinį nutraukė skambutis į pamoką.
- Pasakysi vėliau, turiu eiti. Susitiksim valgykloje. – Eidama nuo jos, atsakiau į nebaigtą sakinį.
- Labas Moni, matei kas ką tik įvyko? – Susidomėjusi paklausė Džiulė.
- Ne, juk žinai, kad man neįdomu kas ką sumušė, geriau paklausyk ką padariau aš – Šiek tiek pasigyriau.
- Iš kur tu visada žinai, kas įvyko? Na nesvarbu, pasakok. – Paragino mane ji.
- Pasakiau mamai, kad šiandien ruošiuosi permiegot su vaikinu, kaip ji pasiuto, dar eidama į mokyklą girdėjau jos rėkimą . Tačiau viena problemėlė: Aš negaliu dabar grįžt namo, man reikia kur nors pernakvot. – Papasakojau aš.
- Juk žinai, kad visada gali ateiti pas mane, nors iš tiesų niekada pas mane nebūnam. – kilstelėjo antakį Džiulė.
- O taip, ką suplanavai šiam vakarui? – Paklausiau.
- Patikėk bus linksma, pasikviesime visus gražuoliukus ir kelias panas, tik mes neturim ką padėt ant stalo. – Susirūpino.
- Dėl to nesirūpink, pasiėmiau šiek tiek iš mamos piniginės – Atsakiau
- Galiu paklausti kiek? – Susidomėjo.
- Ne tiek ir daug, 300£ - Pasakiau.
- Tiesiog puiku.. Ak tiesa pamiršau pasakyti.. – Jos sakinį nutraukė skambutis į pamoką.
- Pasakysi vėliau, turiu eiti. Susitiksim valgykloje. – Eidama nuo jos, atsakiau į nebaigtą sakinį.
„ Metas, jis toks.. Toks gražus. Įdomu ar jis kada nors pabučiuos mane, ar tik žiūrės į mane per matematiką?“
-Monika, prašau atnešti savo namų darbus, daugiau nekartosiu. – Pertraukė mano mintis mokytoja.
-Manau žinote, kad ten nieko nėra. – Pasišaipiau.
-Man jau įgriso jūsų įžūlumas, marš pas direktorių ir dar iškviesiu tėvus dėl jūsų elgesio.
-Ačiū už leidimą išeiti iš jūsų pamokos. – Nusišypsojau.
-Mon.. – Daugiau nebeišgirdau, nes tiesiog išlėkiau iš jos kabineto.
„Aš mėgstu ją paerzinti, o dabar dar klius ir tėvams. Kaip man šiandien sekasi.“
Pas direktorių:
-Monika, tu vienintelė mokinė, kurios vardą atsimenu ir pati turbūt žinai kodėl. – Pasakė ponas Haris.
-Dėl to, kad dažnai čia lankausi? – paklausiau.
-Dėl to, kad esi mano pusseserės dukra, Monika. – Nusišypsojo Haris.
-Ak taip, jau beveik pamiršau, reikia dažniau pas tave apsilankyti. – Pasišaipiau, kaip dažniausiai ir darau.
-Gana, tu kiekvieną dieną peržengi ribas, bet aš tau darau nuolaidas, nekviečiu tavo motinos, nes jai ir taip visko per daug, bet manau, kad taip nieko nebus. Štai, tegul tavo mama per savaitę ateina pas mane. – Padavė man iškvietimą į mokyklą ir parodė pirštu į duris.
-Gerai, perduosiu, tik kitame gyvenime. – Nusijuokiau, ir išmečiau lapelį į šiukšlių dėžę prie durų.
Valgykloje:
-Kiek aš galiu tavęs laukti? – Pasiteiravo Džiulė
-Tiek kiek reikės, aš pasiilgau pono Hario. – Nusišypsojau.
-Sekasi tau šiandien. – Nusišypsojo atgal.
-Žinau..Tu man norėjai kažką pasakyti, bet nespėjai, dabar turime laiko. – Pradėjau pokalbį apie kažką.
-Jo, na tai va...Metas pasiūlė man draugauti – Iš džiaugsmo sucypė Džiūlė. O mano pasaulis sugriuvo.
-Metas? Tu juk žinojai, kad jis man patinka, kodėl tu taip padarei? – Liepiau pasiaiškinti.
-Žinai ką Monika, ne visas pasaulis sukasi vien tik apie tave, ir ne aš taip pasielgiau, o jis, tas pats kuris į tave žiūri.. jau žiūrėjo per matematiką. Ir jei vis dar nori ateiti tai siūlyčiau susitaikyti su tuo, kad jis ten bus su manimi! – išklojo Džiulė.
-Aš ateisiu, yra daug šaunesnių už jį. – Atsakiau.
„ Ne, šaunesnių nėra, jis geriausias, bet kodėl Džiulė? To tikrai nesitikėjau. Aš turiu šansą sukelti jam pavydą šį vakarą.“
Prabėgo visos pamokos, sąsiuviniai tušti, ne todėl, kad norėjau paerzinti mokytoją, bet todėl, kad mano galva buvo tuščia, vienintelis dalykas apie kurį tada galvojau buvo Metas ir Džiulė. Kodėl ne Monika ir Metas. Ne viskas man šiandien sekasi..
-Džiule, turiu užbėgti namo, man reikia persirengti. Galėsi pati nupirkt viską?.- Paskelbiau jai, kad negalėsiu eiti kartu į parduotuvę, ji net nenutuokė, ką aš suplanavau jos vakarėliui.
Namuose:
„ Kaip gerai, kad mamos nėra namie, nežinau kaip būčiau prasmukusi. Manau, kad reikia apsirengti ką nors tokio „sexy“, kad mane pastebėtų visi taip pat ir Metas, aš tikrai jam sukelsiu pavydą.“
Trumpa juoda suknelė ir aukštakulniai, bus kaip tik ko man reikia.
Prie Džiulės namų:
Prie Džiulės namų:
-Moni! Mes keičiam planus. – Sušuko Džiulė bėgdama į mane.
-Kodėl? Kas nors atsitiko? – Paklausiau.
-Ne, viskas tiesiog puiku, Meto tėvų nėra namie, todėl eisim pas jį. – Paaiškino man Džiulė.
-Kodėl? Kas nors atsitiko? – Paklausiau.
-Ne, viskas tiesiog puiku, Meto tėvų nėra namie, todėl eisim pas jį. – Paaiškino man Džiulė.
„ Nekenčiu tavęs, tu griauni mano puikų gyvenimą.“
-Moni, ko čia stovi, mums reikia eiti. – Tempdama už rankos sušuko Džiulė.
-Moni, ko čia stovi, mums reikia eiti. – Tempdama už rankos sušuko Džiulė.
Meto namuose:
-Sveikos merginos, mes jūsų laukėm. – Nusišypsojo Metas.
-Labas. – Eidama link jo pasisveikino Džiulė.
-Labas. – Eidama link jo pasisveikino Džiulė.
„ Ahh, negaliu į tai žiūrėti, taip nesąžininga, jos vietoj turėčiau būti aš...“
-Monika, gal nori išgerti. – Pasiūlė Tomas, kurį labai retai matydavau.
-Taip, visai norėčiau. – Ryžtingai atsakiau.
-Taip, visai norėčiau. – Ryžtingai atsakiau.
Pažvelgiau į Metą, nusišypsojau ir pagriebusi Tomo ranką nuėjau išgerti.
„ Vakarėlis prasideda. Bus linksma, tik ne Džiulei.“
-Tomai, gal vėliau norėsi su manim pašokti? – Pasiūliau.
- Na jei taip nori. – Atsakė man Tomas.
- Na jei taip nori. – Atsakė man Tomas.
Metas ir Džiulė taip pat pradėjo šokti, kaip tyčia prie pat mūsų. Aš pažvelgiau į jį ir jis nusišypsojo, ką tai galėjo reikšti? Turbūt nieko...
-Metai gal keičiamės? – Staiga išgirdau Tomo balsą.
-Tomai aš noriu su juo pašokti, negi nematai? – Pasipiktino Džiulė.
-Atleiskit miss pikčiurna. – Nusijuokė Tomas.
-Tomai aš noriu su juo pašokti, negi nematai? – Pasipiktino Džiulė.
-Atleiskit miss pikčiurna. – Nusijuokė Tomas.
Pastebėjau, kad Metas kažką sušnabždėjo Džiulei ir jos atsakymas pasikeitė.
-Tai pašoksi su manimi? – Pažvelgė į Džiulę Tomas.
-Jau šoku, nematai? – Atsakė ji. Ir apsikabino Tomo kaklą, pamačiusi, kad Metas apkabino mane.
-Jau šoku, nematai? – Atsakė ji. Ir apsikabino Tomo kaklą, pamačiusi, kad Metas apkabino mane.
„Kaip senai aš šito laukiau, galėčiau su juo šokti visą naktį.“
-Gal einam dar išgerti? – Pasiūliau.
-Pažiūrėk į save, tu visiškai girta, einam palydėsiu tave į kambarį, tau reikia išsimiegoti. – Paėmė mane už rankos ir nuvedė kambario link.
-Pažiūrėk į save, tu visiškai girta, einam palydėsiu tave į kambarį, tau reikia išsimiegoti. – Paėmė mane už rankos ir nuvedė kambario link.
Rytas :
Pabudau, nuo siurblio triukšmo. Skaudėjo galvą ir atrodžiau baisiai. Nusileidau į apačią ir pamačiau, kad mes tik keturi: Metas, Tomas, Džiulė ir aš.
-Kur kiti? – Paklausiau.
-Vakar visi išėjo namo, likote tik jūs. – atsakė Metas.
-Kur jūs visi miegojot?- paklausiau.
-Aš su Metu miegojau jo tėvų kambary. – Įsiterpė Džiulė norėdama pasigirti, ir pabučiavo Metą į skruostą.
- Tipo man įdomu, o aš miegojau viena. – Atsakiau.
- Ahh, man jau nusibodo tavo pavydo scenos, tu turi viską ko nori, bet Meto negausi, jis mano. – Suburbuliavo Džiulė.
- O man nusibodo, kad tu viską iš manęs nori pavogti. – Surikau.
- Ramiau merginos. – Bandė nuraminti mus Metas.
- Aš rami. – Apsisukau ir išėjau į vidinį kiemą.
-Vakar visi išėjo namo, likote tik jūs. – atsakė Metas.
-Kur jūs visi miegojot?- paklausiau.
-Aš su Metu miegojau jo tėvų kambary. – Įsiterpė Džiulė norėdama pasigirti, ir pabučiavo Metą į skruostą.
- Tipo man įdomu, o aš miegojau viena. – Atsakiau.
- Ahh, man jau nusibodo tavo pavydo scenos, tu turi viską ko nori, bet Meto negausi, jis mano. – Suburbuliavo Džiulė.
- O man nusibodo, kad tu viską iš manęs nori pavogti. – Surikau.
- Ramiau merginos. – Bandė nuraminti mus Metas.
- Aš rami. – Apsisukau ir išėjau į vidinį kiemą.
Paskui mane atėjo ir Metas. „ To tai nesitikėjau.“
-Kodėl tu čia atėjai? – Paklausiau.
-Čia mano namai, jei nepamiršai. – Nusijuokė jis.
-Aš nepamiršau, tiesiog.. Negaliu nieko prisiminti, kai tu taip žiūri. – Nusišypsojau.
-Monika, tu juk žinai, kad tarp mūsų nieko negali būti. – nuleido galvą Metas.
-Kodėl? – Paklausiau.
-Nes aš draugauju su Džiule.- Atsakė jis.
- Visur ta Džiulė.. – Pasipiktinau.
-Taip, ji mano mergina ir tu nieko nepakeisi. – Atšovė ir nuėjo pas kitus.
-Čia mano namai, jei nepamiršai. – Nusijuokė jis.
-Aš nepamiršau, tiesiog.. Negaliu nieko prisiminti, kai tu taip žiūri. – Nusišypsojau.
-Monika, tu juk žinai, kad tarp mūsų nieko negali būti. – nuleido galvą Metas.
-Kodėl? – Paklausiau.
-Nes aš draugauju su Džiule.- Atsakė jis.
- Visur ta Džiulė.. – Pasipiktinau.
-Taip, ji mano mergina ir tu nieko nepakeisi. – Atšovė ir nuėjo pas kitus.
Susirinkau daiktus ir ruošiausi eiti namo, tačiau mane sustabdė Džiulė.
-Palauk! – Sušuko.
-Ko dar nežinau? – Supykusi atsakiau.
-Aš tik norėjau atsiprašyti..Atleisk, kad aš tokia..Na pati žinai. – Pradėjo Džiulė.
-Bet ar bent žinai, kaip tu mane skaudini? Jei atėmei Metą, bent tu pasilik. – Atsakiau.
-Aš tikrai nenoriu, kad tu pyktum, bet noriu būt su Metu, atleisk. – Atsiprašė ji.
-Gerai, mes vis dar draugės. – Bandžiau nusišypsoti, bet nelabai pavyko.
-Ko dar nežinau? – Supykusi atsakiau.
-Aš tik norėjau atsiprašyti..Atleisk, kad aš tokia..Na pati žinai. – Pradėjo Džiulė.
-Bet ar bent žinai, kaip tu mane skaudini? Jei atėmei Metą, bent tu pasilik. – Atsakiau.
-Aš tikrai nenoriu, kad tu pyktum, bet noriu būt su Metu, atleisk. – Atsiprašė ji.
-Gerai, mes vis dar draugės. – Bandžiau nusišypsoti, bet nelabai pavyko.
Džiulė norėjo mane apkabinti, bet aš išėjau. Man ir taip visko per daug.
Namuose:
-Monika, tuoj pat pasiaiškint. – Sustaugė mama.
-Permiegojau su šešiais vaikinais, todėl einu į vonią. – Sušukau iš savo kambario.
-Monika!? – Suriko ji.
-Juokauju, man bloga nuotaika – netrukdyk. – Atsakiau.
-Permiegojau su šešiais vaikinais, todėl einu į vonią. – Sušukau iš savo kambario.
-Monika!? – Suriko ji.
-Juokauju, man bloga nuotaika – netrukdyk. – Atsakiau.
Eidama į vonią ant rankos pamačiau užrašą, tai buvo Meto numeris ir vardas.
„Tikiuosi, kad tai nėra Džiulės išdaiga. Nesvarbu vis tiek neskambinsiu, man pakako jo žodžių ryte.“
Aš nusiploviau jo numerį (įdomu ar jis tikrai buvo jo).
-Mama! Kur mano kompiuteris!? – Supykau.
-Tu jo negausi ir tau namų areštas! – Kaip tikra ragana atrėžė ji.
- Tu juk nesitiki, kad aš laikysiuosi tavo taisyklių! – Atšoviau ir užtrenkiau kambario duris.
-Tu jo negausi ir tau namų areštas! – Kaip tikra ragana atrėžė ji.
- Tu juk nesitiki, kad aš laikysiuosi tavo taisyklių! – Atšoviau ir užtrenkiau kambario duris.
-Dar turiu telefoną. – Sušnabždėjau paguosdama save.
-Ir tuoj pat atnešk man savo mobilųjį! – Lyg išgirdusi ką aš pasakiau, pareiškė ji.
-Aš mieliau išmesiu jį, negu tau atiduosiu! – Sušukau.
-Ir tuoj pat atnešk man savo mobilųjį! – Lyg išgirdusi ką aš pasakiau, pareiškė ji.
-Aš mieliau išmesiu jį, negu tau atiduosiu! – Sušukau.
Staiga ji pravėrė mano duris ir atėmė telefoną. Paskutinis dalykas kurį mačiau prieš nusisukdama, tai kaip ji sulaužė mano SIM kortelę.
-Ką tu padarei?? – surikau.
-Padariau tai ką reikia ir šį kartą tu man nepaprieštarausi. – Atsakė ji į mano riksmus.
- Ir be to tai yra tavo bausmė už vagystę. – Patikslino mama.
-Kokia dar va... – Ir tada prisiminiau, kiek paėmiau iš jos piniginės, maniau, kad nepastebės.
-Ką tu padarei?? – surikau.
-Padariau tai ką reikia ir šį kartą tu man nepaprieštarausi. – Atsakė ji į mano riksmus.
- Ir be to tai yra tavo bausmė už vagystę. – Patikslino mama.
-Kokia dar va... – Ir tada prisiminiau, kiek paėmiau iš jos piniginės, maniau, kad nepastebės.
Taip praėjo visas savaitgalis: barniai su mama, jokių draugų, jokio telefono ir kompiuterio. Tai beprotystė.
Mokykloje:
-Sveika..Tu vis dar pyksti, aš tikrai apgailestauju.. – Prišoko prie manęs Džiulė.
-Kodėl tu taip manai? – Net nepasisveikinusi paklausiau.
- Tiesiog, tu man nerašei visą savaitgalį.. – Nuliūdusi pareiškė ji.
-Tai ne tavo kaltė, mama atėmė kompiuterį ir mobilųjį ir negana to dar sulaužė kortelę.
-Gera žinot, kad ant manęs nepyksti, beje gal galėsi pasakyt Metui, kad po pamokos ateitų į valgyklą? Aš jo šiandien nemačiau ir kaip kvaiša pamiršau paprašyti jo numerio. – Paprašė Džiulė.
-Kodėl tu taip manai? – Net nepasisveikinusi paklausiau.
- Tiesiog, tu man nerašei visą savaitgalį.. – Nuliūdusi pareiškė ji.
-Tai ne tavo kaltė, mama atėmė kompiuterį ir mobilųjį ir negana to dar sulaužė kortelę.
-Gera žinot, kad ant manęs nepyksti, beje gal galėsi pasakyt Metui, kad po pamokos ateitų į valgyklą? Aš jo šiandien nemačiau ir kaip kvaiša pamiršau paprašyti jo numerio. – Paprašė Džiulė.
„ Ji neturi Meto numerio??..Kokia aš kvaila, jis tikrai man paliko savo numarį, o aš nepatikėjau.“
Matematikos pamoka:
Aš atsisėdau šalia Meto, man reikėjo su juo pasikalbėti.
-Labas Metai. – Pasisveikinau.
-Sveika, keista, kad po visos tos velniavos tu vis dar su manim šneki. – Nusišypsojo jis.
-Džiulė.. Na ji prašė perduoti, kad po pamokos nueitum į valgyklą ir be to jai reikia tavo numerio. – Nusijuokiau ir jau stojausi grįžti į savo vietą, bet jis mane sulaikė.
-Juk pati galėjai jai duoti. – Nusijuokė atgal.
-Aš jį ištryniau. – Tyliai pasakiau ir parodžiau savo ranką.
-Sveika, keista, kad po visos tos velniavos tu vis dar su manim šneki. – Nusišypsojo jis.
-Džiulė.. Na ji prašė perduoti, kad po pamokos nueitum į valgyklą ir be to jai reikia tavo numerio. – Nusijuokiau ir jau stojausi grįžti į savo vietą, bet jis mane sulaikė.
-Juk pati galėjai jai duoti. – Nusijuokė atgal.
-Aš jį ištryniau. – Tyliai pasakiau ir parodžiau savo ranką.
Pamoka praėjo be mano išsišokimų, gal todėl, kad sėdėjau šalia Meto ir nenorėjau visko sugadinti. Mes su Metu nuėjome į valgyklą, kur mūsų laukė Džiulė.
-Labas. – Pribėgo Džiulė ir pabučiavo Metą. To ir reikėjo tikėtis..
-Labas Džiu. – Pasisveikino su ja Metas.
-Labas Džiu? – paklausiau įsiterpdama į jų burkavimus.
-Džiu yra jos nauja pravardė. – Atsakė Metas ir vėl nusišypsojo savo kerinčia šypsena.
-Aš noriu ledų. – Pasakiau pirmą sakinį, kuris šovė į galvą, kad daugiau jų nematyčiau, ir nuėjau.
-Labas Džiu. – Pasisveikino su ja Metas.
-Labas Džiu? – paklausiau įsiterpdama į jų burkavimus.
-Džiu yra jos nauja pravardė. – Atsakė Metas ir vėl nusišypsojo savo kerinčia šypsena.
-Aš noriu ledų. – Pasakiau pirmą sakinį, kuris šovė į galvą, kad daugiau jų nematyčiau, ir nuėjau.
Nusipirkau ledų ir atsisėdau ant palangės, žiūrėjau į kažką, nieko konkretaus.
-Ištirps ledai. – Išgirdau kažkieno balsą ir atsisukau, tai buvo Metas.
-Aš jų nenoriu, o tu gal mane seki? – Pasiteiravau.
-Sakei, kad nori, kai buvai su mumis. – Susimąstė jis ir atėmė iš manęs ledus.
-Vagis! – Apšaukiau jį ir pradėjau juoktis, žiūrėdama kaip jis bėga.
-Aš jų nenoriu, o tu gal mane seki? – Pasiteiravau.
-Sakei, kad nori, kai buvai su mumis. – Susimąstė jis ir atėmė iš manęs ledus.
-Vagis! – Apšaukiau jį ir pradėjau juoktis, žiūrėdama kaip jis bėga.
„Jis taip ir neatsakė į mano pagrindinį klausimą, kodėl jis mane seka.“
Po pamokų:
-Gal aš jus abi palydėsiu? – Staiga paklausė Metas.
-Kodėl gi ne. – Atsakė Džiu.
-Kodėl gi ne. – Atsakė Džiu.
Man pasisekė, aš gyvenau arčiausiai, todėl mažiau laiko matysiu juos kartu.
Namuose:
-Mama, aš namie, gal galėčiau atgauti savo mobilų? - Pasiteiravau, bandydama nepakelti balso.
-Taip jis tavo kambaryje, taip pat ir kompiuteris. –Atsakė ramiu balsu.
-Tau viskas gerai? Kodėl tavo nuomonė taip staiga pasikeitė? – paklausiau.
-Nauja kortelė taip pat ten guli. – Neatsakė į mano užduotą klausimą.
-Taip jis tavo kambaryje, taip pat ir kompiuteris. –Atsakė ramiu balsu.
-Tau viskas gerai? Kodėl tavo nuomonė taip staiga pasikeitė? – paklausiau.
-Nauja kortelė taip pat ten guli. – Neatsakė į mano užduotą klausimą.
„Koks skirtumas, telefoną turiu, kompiuterį turiu, kaip ir viskas gerai, tik nieko nesuprantu..“
Atsegiau kuprinę ir pirmą kartą nusprendžiau sąžiningai padaryti matematikos namų darbus. Tačiau mano planus sugriovė ir vėl METO NUMERIS.
„Jo numeris turbūt persekioja mane.“
Ilgai galvojau ar parašyti jam sms ir parašiau:
|| Labas, net neįsivaizduoju ką tu sugalvojai, bet kodėl tu taip darai? Ji mano draugė, bent jau taip manau. Ir be to tu sakei, kad tarp mūsų nieko negali būti..||
|| Labas, net neįsivaizduoju ką tu sugalvojai, bet kodėl tu taip darai? Ji mano draugė, bent jau taip manau. Ir be to tu sakei, kad tarp mūsų nieko negali būti..||
Tada pasigailėjau, kad pasinaudojau jo numeriu, jeigu tai sužinos Džiulė? Bet juk nieko „tokio“ neparašiau.
Viskas ok.
Suskambėjo telefonas – SMS:
Viskas ok.
Suskambėjo telefonas – SMS:
||Aš nieko blogo tikrai nesugalvojau, o tai ką pasakiau tada..Man taip reikėjo. Džiulė nieko nesužinos, na žinomai jei tu jai nepasakysi. ; )||
Pamačiusi šypsenėlę, žinutės gale iš kart prisiminiau jo šypseną. Dėl jos galima numirti.
„Jei pasakyčiau, kad jis slapta rašinėja man, ji su juo turbūt išsiskirtų, bet tuo pačiu ji nekęstų ir manęs. Paliksiu viską taip kaip yra. Jis man tik draugas, tik draugas...“ Mano skruostu nubėgo ašara. „ Aš neturėčiau dėl jo verkti..“
Visą likusį vakarą daugiau jokio pranešimo iš Meto „ taip dar geriau, laikas man jį pamiršti... įsirėžk tai į galvą - jis Džiulės.“
-Monika, būk gera nors šiandien eik miegoti laiku. – Paprašė mama.
-Tik leisk nusiprausti ir eisiu. –Atsakiau, nes nebeturėjau jėgų su ja pyktis.
-Tik leisk nusiprausti ir eisiu. –Atsakiau, nes nebeturėjau jėgų su ja pyktis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą